Poetas turi teisę kalbėti...

2020 metais iš Radviliškio rajono Baisogalos miestelio kilusiam poetui, vertėjui, šviesaus atminimo  Vytautui Petrui Bložei būtų sukakę 90 metų.

Kaip ir kiti jo kartos poetai, V. P. Bložė buvo įsitikinęs, kad poezijos tikslas – liudyti kitų, bebalsių ir nutildytų, žmonių likimus: „Poetas turi teisę kalbėti/visų vardu/netgi tų, kuriems atimta balso teisė/arba jie nebyliai.“

V. P. Bložė sukūrė ypatingą poezijos pasaulį, kuriame buvo svarbūs ir istoriniai motyvai, ir kovojančios bei laiminčios lietuvių tautos savastis.      

Vytautas Petras Bložė gimė 1930 m. vasario 9 d.   Baisogaloje, Radviliškio rajone. Mokėsi Kėdainių, Šeduvos, Kauno gimnazijose. Išvežus tėvus į Sibirą, nutraukė mokslus, slapstėsi, dirbo įvairius darbus. Vėliau Vilniaus pedagoginiame institute (Lietuvos edukologijos universitetas) studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, buvo įsidarbinęs remontininku, buhalteriu. Sunkiai skynėsi kelią literatūroje, ne kartą nukentėjo nuo sovietinės cenzūros.

Į literatūrą V. P. Bložė atėjo vėliau nei kiti jo kartos poetai. Nors Lietuvos rašytojų sąjungos nariu tapo dar 1956-aisiais, literatūroje debiutavo septintojo dešimtmečio pradžioje (pirmoji knyga „Septyni šienpjoviai“, 1961 m.) oratoriškais, plataus mosto eilėraščiais.

V. Bložė išleido poezijos knygas: „Sepyni šienpjoviai” (1961), „Nesudegantys miestai” (1964), „Iš tylinčios žemės” (1966), „Žemės gėlės” (1971), rinktinę „Poezija” (1974), „Polifonijos” (1981), rinktinę „Sena laužavietė” (1982), „Miko Kėdainiškio laiškai sau pačiam” (1986), „Noktiurnai” (1990), „Sename dvarely” (1994), „Ruduo” (1996), „Visai ne apie tai” (1998), „Tuštuma: eilėraščių poema” (2001), „Prieš išskrendant man ir tau: poetinė apysaka” (2004), „Papildymai “(2006), „Tu palikai mane užmigusį” (2007), „Poezija” (2007), „Aš ir kt. dykaduoniai” (2009), „Metų laikai: eilėraščių poema” (2010), „Neįminta mįslė: mozaikos kompozicija: rašyta 1997–2013” (2014), dainų tekstų rinkinį „Dainos “(1976).

Poetas rašė ir tekstus dainoms, libretus, puikiai grojo įvairiais instrumentais. Iki šiol plačiajai visuomenei V. P. Bložės pavardė pirmiausia asocijuojasi su populiarių estradinių dainų („Senas jūrininkas“, „Tu man atleisk“ ir kt.) tekstais. Šie dainuojamosios lyrikos pavyzdžiai – dar vienas daugiabriaunio poeto talento įrodymas. Viešumoje buvo matoma tik dalis rašytojo kūrybos.

Didelis jo nuopelnas vertimų srityje – buvo poliglotas, išvertęs eilėraščių iš vokiečių, latvių, lenkų, ispanų, rusų, ukrainiečių ir kitų kalbų, publikavęs A. Mickevičiaus, M. Lermontovo, A. Puškino, N. Nekrasovo,

F. Schillerio, K. Kavafio, R. M. Rilkės, Č. Milošo ir kitų autorių kūrinių.

Už savo gausią kūrybą yra pelnęs daugybę premijų:

1986 m. Jotvingių premija;
1991 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija;
1997 m. „Poezijos pavasario” laureatas;
2000 m. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas;
2004 m. „Varpų“ literatūrinė premija.

Jo eilėraščiai išversti į rusų, ukrainiečių, latvių, lenkų, anglų ir kt. kalbas.

Režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis apie šį iškilų Lietuvos poetą, jo gyvenimą yra pastatęs filmą „Švendubrės šamanas“ (2001 m.).

Poetas Vytautas Petras Bložė mirė 2016 m. gruodžio 31 d. , eidamas 86-uosius metus. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Daugiau apie V. Bložę.