Į Pradžią Diskusija apie „Purpurinį rūką“

Diskusija apie „Purpurinį rūką“

2019-03-14

Trečio amžiaus universiteto grupės „Beržė“ nariai savo veiklą paįvairino diskusija pagal matytą filmą „Purpurinis rūkas“. Filmo režisierius – R. Banionis, scenarijaus autoriai – R. Banionis ir R. Šerelytė-Mendeikienė. Filme vaidino lietuviai aktoriai: A.Vinokuras, G. Mockeliūnaitė, T. Gudaitis, S. Norgaila, A. Storpirštis, V. Petkevičius.

R. Banionis savo filme pasakoja apie žmogų, atsidūrusį sudėtingose istorinėse aplinkybėse. Tam pasirenka jauną, naivų, sutrikusį ir drovų žydą Jozefą. Ekrane jis daugiau tyli. Jį kamuoja moralinės, o ne ideologinės dilemos. Ir režisieriui rūpi ne tiek istorinis kontekstas, kiek žmogiškosios aistros. Žiūrovas perkeliamas iš šiuolaikinės Jeruzalės į 1941 metų birželio 22 dieną, kai Vokietija užpuola Sovietų Sąjungą, ir Jozefas su kitais vaikais išvežamas į Palangą.

Keturiolikmetį Jozefą likimas nubloškia į Kazachstaną, iš kur į Lietuvą sugrįžta 1945 metais. Įstojęs į Vilniaus universitetą, nusprendžia aplankyti gimtuosius Rūkus Šiaulių apskrityje. Jis nori sužinoti, kas nutiko tėvams. Sodybos, kurioje gyveno žydų šeima, šeimininkas Daugėla papasakoja, kad nužudytieji žydai užkasti ganyklos pakraštyje. Jis prasitaria, kad žudynėse dalyvavo ir partizanų būrio vadas, Jozefo pažįstamas Vladas.

„Beržės“ nariai susirinkę dalinosi įspūdžiais iš šio matyto filmo. Vieniems įstrigęs epizodas, kaip Jozefas nuo tėvų ir kitų žydų kapavietės gena besiganančią karvę, kitiems – kaip valstietis Daugėla drauge su Jozefu bando kapavietę užtverti tvora. Nelengvas valstiečio Daugėlos gyvenimas, nes jis priverstas tarnauti ir partizanams, ir sovietams. O ką jau bekalbėti apie Jozefą, kuris pateko į pokario antisovietinės ginkluotos kovos sūkurį ir netrukus pakliuvo į partizanų  rankas.

Mačiusius filmą sujaudino trėmimo į Sibirą scena. Ji atskleista kiek kitaip nei anksčiau matytuose filmuose. Su tremiamais patenka ir Daugėlos dukra Janė. Ji nėščia. Tėvas – partizanas Vladas. Blaškosi nežinodamas ką daryti Jozefas. Pagaliau, radęs numegztą vaikišką kojinaitę, bėga paskui nuvažiuojantį sunkvežimį. Jis bando įtikinti, kad nėščiąją paleistų.

Epizodas, kai daktaras priima sprendimą paleisti nėščiąją, sukrečiantis. Ir tarp tarnaujančių naujai valdžiai būta gerų žmonių.

Aptardami filmą, „Beržės“ nariai atkreipė dėmesį, kad jo kūrėjai nebijojo paliesti skaudaus ir dažniausiai nutylimo šalies istorijos momento. Juk romantizuojamų partizanų dalyvavimas Holokauste vis dar yra tabu viešojoje erdvėje.

Diskusijoje daug kalbėta ir apie tai, kad režisieriui rūpi ne tik istorinis kontekstas, bet ir žmogiškosios aistros. Kai Vlado partizanų būrys išžudomas pasaloje, tarp Janės ir Jozefo užsimezga ryšys, kuris vos nesibaigia tragiškai. Janė, sužinojusi apie galimą Vlado sugrįžimą po trejų metų tylos, bando Jozefą nužudyti nunuodydama. Deja, viskas pasisuka kitaip. Užnuodytą arbatą išgeria Janės sūnus. Sukrečiantis epizodas, kai Jozefas lekia pas gydytojus su jau be gyvybės ženklų berniuku.

Visi buvome sužavėti aktorių vaidyba. Jozefas daugiau tyli. Didelėmis aktorės pastangomis Janė taip pat išraiškingai tyli. Daugėla gudrus, skeptiškas, bandantis kiek įmanoma suktis prie visų valdžių (geriausia taktika – tylėjimas), tačiau iš esmės geros širdies žmogus. Filmo veikėjai ne trafaretiški. Personažai – tai yra stiprioji filmo ypatybė. Filmo pabaigoje Jozefas neišvažiuoja į teismą, kur, matyt, Vladas būtų teisiamas už karo nusikaltimus nacių okupacijos metais. Kerštas jį padarytų panašų į Vladą.

Daugumai norėjosi, kad filme būtų padėtas taškas, o ne daugtaškis. Bet režisierius palieka žiūrovui galimybę mąstyti.


 TAU Knygos bičiulių grupės pirmininkė J. Kaučikienė