Į Pradžią „Esi tas, kas esi, gali tiek, kiek gali“

„Esi tas, kas esi, gali tiek, kiek gali“

2019-10-16

„Esi tas, kas esi, gali tiek, kiek gali“
(D. Kazragytė)

Ir vėl atskubėjo ruduo. Gal ir nelauktas, o gal atnešęs gražių sumanymų, idėjų, pasiūlymų. Bet, norint kurti planus ateičiai, reikia nepamiršti praeities. Todėl šiandien noriu pasidalinti prisiminimais apie Trečiojo amžiaus universiteto klubo „Beržė“ veiklą praėjusiais mokslo metais. Poetas A. Baltakis rašė: „Skubu gyventi. Stengiuosi daug imti ir duoti, kiek galiu.“ 

Mums, „beržiečiams“, tai labai tinka. Jei sulėtinsime žingsnį, kasdien nuo mūsų nueis jaunystė. Žinodami, kad „žmogus, kuris turi tikslą, nesiblaško“ ( A. Toliatas), mes, pamėgusieji skaitymą, dirbame pagal iš anksto sudarytą darbo planą. Skaitėme ir aptarėme knygas apie L. Tolstojų („Pabėgimas iš rojaus“), apie Kražių skerdynes (J. Marcinkevičius), apie J. Tumą-Vaižgantą (150-osios gimimo metinės), apie Lietuvos gamtininką, rašytoją, biologijos mokslų daktarą, profesorių, akademiką, Lietuvos šaulių sąjungos narį T. Ivanauską, apie S. Daukantą – istoriką, rašytoją švietėją, lenkų-lietuvių poetą A. Mickevičių (220-osios gimimo metinės).
Mums buvo įdomu pasklaidyti vaikų rašytojų V. Petkevičiaus, P. Mašioto, B. Brazdžionio, Vyt. Landsbergio knygas. Juk „senatvėje reikia, kad protas būtų užimtas, kad gyventume taip, tarsi gyvenimas būtų be pabaigos“ (L. Edelis).
Tėvas Stanislovas, kurio 100-ąsias gimimo metines pažymėjome, mus ragino „grožėtis, stebėti, džiaugtis“. Todėl ir aplankėme gražiausias Lietuvos vietoves: Trakus, Žemaitiją (Užventis, Kražiai, Kuršėnai, Telšiai), senąjį Vilnių, senąją laikinąją sostinę Kauną, keliavome Panemune.
Savo brandžiame amžiuje jau gerai suvokiame, kad nors gyvenimas yra nelengvas, bet jis gražus. Stengėmės tapti „ramybės uostu vieni kitiems“ (A. Toliatas). Mūsų užsiėmimuose dalyvavo nemenkas būrelis svečių: literatų klubo „Jonvabalis“ nariai, buvę tremtiniai (gydytoja I. Palionienė), Viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotojos, V. Kudirkos progimnazijos moksleiviai. Mes negalime kaip jonvabaliai šviesti patys sau (pagal D. Kazragytę), turime „kalbėti tai, ką jaučiame, jausti tai, ką kalbame“ (L. Lėtas). Labai vertiname akimirkas, kai galime pasidalinti patirtais gyvenime įspūdžiais (pokalbis „Įsimintiniausi mano gyvenimo momentai“).
Turbūt nėra temų, kurios mūsų nedomintų. Kad ir pokalbiai apie meteorologinę tarnybą ir jos atradimus, apie neįtikėtinus mokslo atradimus ar spėliones, apie įžymiuosius muzikus J. Naujalį, J. Gruodį, E. Balsį, apie Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas, apie lietuvių tradicijos ir papročius, apie mitus ir faktus (spaudos, žurnalų apžvalga).
Mes nesijaučiame vieniši, kasdien vieni kitus geriau pažįstame, tapome artimi. Ir kai kiekvieną pavasarį susirenkame gamtoje aptarti savo renginių, suvokiame, kad jaunystėje mes tik mokėmės, o vyresniame amžiuje daug geriau viską suvokiame. O svarbiausias atradimas – mes reikalingi vieni kitiems.

J. Kaučikienė