Projektą „Šalčio gėlės lange“, skirtą Lietuvos gyventojų trėmimams į atšiaurųjį Sibirą atminti, užbaigia įrašas, kuriame dvylikametis Algimantas aprašo tremtinių Šv. Kalėdas, sutiktas 1941 metais už 5 tūkst. kilometrų nuo gimtųjų namų, svilinant 42 laipsnių šalčiui. Žinoma, jų nepalyginsi su mums įprastomis gausiai vaišėmis nukrautomis ir dovanomis apipiltomis šventėmis, tačiau net ir tokiomis ypatingai sunkiomis gyvenimo sąlygomis lietuviai Šv. Kūčias ir Kalėdas paminėdavo, šiai progai išsaugodami gardesnį kąsnelį: cukraus gabalėlį ar baltų miltų saujelę, kad galėtų išsikepti parpeliukų, dar vadinamų šližikų ar kūčiukų.

Lietuvos bibliotekininkų draugija šiemet tradiciškai skelbė „Bibliotekų knygų Kalėdas“.  Šių metų akcijos šūkis – „Šventinis gerumas kartu su knyga“. Ta proga Radviliškio viešoji biblioteka kvietė miesto ir rajono įstaigas bei gyventojus prisidėti prie šios gražios ir prasmingos akcijos bei Radviliškio viešajai bibliotekai padovanoti bent po knygą– taip nudžiuginti skaitytojus artėjančių švenčių proga. Pasitinkant didžiąsias metų šventes, Radviliškio viešoji biblioteka sulaukė išskirtinės dovanos – prof. habil. dr. Algirdo Vaclovo Valiulio 2021 m. išleistos knygos „Medžiagų ir technologijų istorinė raida“. Tai – dvidešimt trečioji Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva leidžiamos mokslo populiarinimo serijos MOKSLAS VISIEMS knyga. Ši knyga skirta skaitytojams, norintiems praplėsti medžiagų ir technologijų raidos istorines žinias. Knygoje pateikiama informacija yra paimta iš atviroje erdvėje skelbiamų informacijos šaltinių: knygų, mokslinių straipsnių ar mokslo darbų.

„Advento melodija tikinčiai širdžiai“

Radviliškio viešojoje bibliotekoje gruodžio 15 d. vyko jaukus šventinis vakaras – „Advento melodija tikinčiai širdžiai“, kuriame skambėjo Linkuvos parapijos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios kunigo kleb., teol., lic. Tomo Janavičiaus pamokymai, giesmės, jo gitara atliekama muzika. Renginį paįvairino ir kanklių muzikos garsai. Tai – tradicinis Viešosios bibliotekos organizuojamas renginys, pasitinkant didžiąsias metų šventes.

Iki XX amžiaus vidurio mūsų kraštovaizdį mojuodami plačiais sparnais puošė ir užvaldydavo erdvę senieji vėjo malūnai. Stovėdavo atokiau nuo gyvenviečių atrodė vieniši, bet galingi, visa jėga pasitinkantys vėją. Malūnai yra ne tik architektūros, bet ir technikos paminklai. XX a pradžioje Lietuvoje buvo apie 1000 vėjo malūnų. Keičiantis technologijoms baigiasi ekonominė vėjo malūnų era ir jie ėmė sparčiai nykti. Ir nors juos suskubta įrašyti į kultūros paveldo sąrašus, iki šių dienų šalyje išlikę tik kiek per 100 vėjo malūnų iš kurių tik keletas tėra neapverktinos būklės. Visur kitur geriausiu atveju išlikęs tik apgriuvęs akmeninis ar mūrinis pastatas. Absoliuti dauguma išlikusių medinių malūnų jau skaičiuoja paskutines rudens darganas... Prie spartaus vėjo malūnų nykimo prisidėjo ne tik pasikeitę ekonominės sąlygos bei natūralios gamtos jėgos. Deja daug „pagelbėjo“ ir aplinkiniai gyventojai, kuriems tai pasirodydavo ne dalelė istorijos ir kultūros paveldo o tik nenaudojamų statybinių medžiagų ir metalo krūva. Didžioji dalis šalyje išlikusių vėjo malūnų susitelkusi Šiaulių apskrityje, ypač jų gausu Pakruojo apylinkėse.