Stiklo šukės bylojimas

Įvairūs daiktai, suvenyrai, mažmožiai sugulę į nedidelę kartoninę dėželę mano namų palėpėje. Pačiame viršuje – suaižėjusi juodo storo stiklo šukelė. Kaskart, kai paimu ją, šiurpas nutvilko visą kūną, o mintys lyg išbaidyti paukščiai akimirksniu išlekia praeitin. Į laike ir atminty įstrigusias lemtingojo Sausio dienas.

...Tada, pernakt šeimoje beveik nemigę, klausėmės ir žiūrėjome vis nerimastingesnių žinių iš Vilniaus. Baimė, nežinia, siaubas augo, rodos, valandomis, o paryčiais jau kalte kalė į galvą nebenustumiamu vidiniu raginimu: „Kažką reikia daryti... Daryti...“

Kadangi tuo laiku dirbau vietos laikraščio korespondente, po tos nakties susiskambinome su keliais kolegomis pasitarti. Atėjusi į Radviliškio centrą, mačiau besibūriuojančius ir pavienius žmones. Kažkas verkė, kažkas žegnojosi, prislopintais balsais kalbėjosi tarpusavyje... Kai grįžau namo, su vyru nebedvejojome: važiuojame į Vilnių. Vėliau man vienas pažįstamas nedviprasmiškai pasakys: „Motin, ar turėjai bent kiek proto, veždama savo vaikus į patį baisumą, juk po tos nakties dar buvo visiškai neaišku, kur kas pakryps...“

Ankstyvuoju ryto traukiniu išsiskubinome į Vilnių keturiese: aš su vyru ir nepilnamečiais dukra bei sūnumi. Norėjome apeiti visas tas vietas, kuriose ką tik liejosi kraujas ir sprendėsi laisvės rytojus... Pradėjome nuo Radijo pastato Konarskio gatvėje, paskui – Spaudos rūmai, Televizijos bokštas. Prie pastarojo vamzdžius tebesukinėjo tanketės, matėsi išdaužyti bokšto langai, pro vieną kraupiai žiojėjusią skylę buvo iškelta raudona vėliava, po teritoriją mėtėsi stiklo šukių. Ryškiai atsimenu: sūnus pasilenkė kažką pakelti nuo žemės. Tą akimirką anapus tvoros ginkluoto kariškio laikomas vilkšunis metėsi artyn, kariškis kažką piktai suriko mūsų pusėn. O tanketės vamzdis vis sukinėjosi čia pat.... Išsigandusi atitraukiau vaiką prie savęs. Saujoje jis kietai suspaudęs laikė surastą juodo stiklo suaižėjusį keturkampėlį. O prie tvoros degė žvakės. Žmonės jas nešė ir nešė. Naujas vietoje jau sutirpusių, taip pat gėles ir kitus žuvusiųjų atminimo ženklus...

Didžiulė barikada su trispalve viršuje mus pasitiko prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Daugybė įvairių užtvarų matėsi ir tenykštėje aikštėje. Visur buvo pilna žmonių: dainavo, klausėsi transliacijos iš rūmų, kūreno laužus, sumuštiniais, karštu viralu  dalijosi su praeiviais... Nepažįstama moteriškė netikėtai apglėbė mūsų abu vaikus ir atrėžė jiems po gabalą rūkytos dešros, mums visiems įdavė po arbatos puodelį. Kartu paaiškino, kad jie, vilniečiai, patys iš namų to gėrio negailėdami visiems atneša, kad ir įvairios įstaigos, organizacijos budintiesiems geranoriškai atveža. Nustebino ir įsiminė dar niekada tokia nematyta „ekspozicija“: ant tvoros strypų buvo sukabinti suplėšyti, pamauti tarybiniai pasai, kariniai bilietai, rubliai, visokiausios karikatūros, piešiniai, užrašai.

Krūptelėjau, kai tarp žmonių staiga pasigirdo „Tankai! Kareiviai!“ Pirmas potyris – trauktis su vaikais šalin. Bet tą patį momentą pamačiau – visi kaip tik spiečiasi krūvon, kabinasi už rankų, kažkas ir į mano delną įbruka savąjį... Iškart susidarė greta, kolona... Visgi tai tebuvo gandas, kažkieno dar visiškai neseniai išgyventos žmogiškos, skausmingos baimės aidas. Ir visi vėl pasklido aplinkui, vaikščiojo, šnekėjosi...

Nematoma jėga traukė link Sporto rūmų. Pasukę tenlink, įsiliejome į žvilgsniu neaprėpiamą  žmonių srautą, nutįsusį visa Neries krantine. Toks pat srautas grįžtančiųjų iš ten. Priartėjus pasidarė akivaizdu, kad patekti rūmų vidun, kur pašarvoti žuvusieji kruvinąją naktį, beviltiška, nes traukinys namo, į Radviliškį, mūsų nelauks... Stovintieji šalia pasipasakojo čia atėję nuo vidurnakčio, kad tik  galėtų atsisveikinti su didvyriais, kurie kitą dieną jau bus laidojami... Kaip provincijos korespondentė su Žurnalistų sąjungos nario pažymėjimu supratingų tvarkdarių buvau įleista be eilės...

Ir dabar, rodos, tebegirdžiu tą rūmuose tvyrojusią iškalbingą, sopulingąją tylą. Centrinėje erdvėje  išvydau karstus ir jūrą gėlių. Raudos, pusbalsės maldos, solistės ir instrumentalistų atliekamas „Rekviem“, plevenančios žvakės, didžiulis kryžius ir nusileidžianti trispalvė – kaip laisvės kelias, kuriuo visi jie lemtingąją laisvės naktį išėjo, dėl kurio krito ir kuriame amžiams pasiliks gyvi. Rūmų tribūnos buvo nuklotos vainikais su padėkos, pagarbos ir priesaikos atminti užrašais...

Man Vilnius, nuo studijų laikų atminty pasilikęs tokiu šurmulingu, jaunatvišku, linksmu miestu, tądien atrodė neatpažįstamai tylus, liūdnas, gedulingas. Į geležinkelio stotį mus vežęs taksistas kitakalbio akcentu tarsi bandė prablaškyti slogią nuotaiką: viskas susitvarkysią, viskas būsią gerai...

Traukiniui dundant į Radviliškį, išvargę vaikai įmigo. Sūnus rankose tebelaikė juodo stiklo šukelę... Savo miestą radome ramiai besiilsintį rytojui, kuris buvo radviliškiečių budėjimo Vilniuje diena.

Gražina Dunauskienė, Radviliškio viešosios bibliotekos redaktorė